Kelionė į Peru: Maču Pikču, Amazonė ir praktiniai patarimai

Nuvažiuoti į Peru buvo viena didžiausių mano svajonių, bet nesitikėjau, kad ši šalis viršys visus mano lūkesčius. Tas gyvenimas aukštumose, kvėpuojant visai kitu oru turi stebuklingą galią. Su gamta labiausiai susiliejau būtent šioje šalyje, nes apie gamtą viskas ir sukasi: išlikusios visos senosios Peru tradicijos, papročiai, kalbos ir kultūra. Šių žmonių perdaug nepaveikė civilizacija, todėl matai jų akyse ramybę. Ramybę nuo pašėlusio civilizuoto pasaulio lėkimo.

Tai šalis, kuri savyje tiek daug visko talpina, kad buvo aišku, jog reiks 3 savaičių viskam pamatyti. Norint pilnai pajausti inkų dvasią, Inca trail (kelias link Maču Pikču) yra tiesiog privalomas šioje šalyje. Be šio žygio, Peru lankymas tampa labai standartišku ir turistiniu.

Skrydžių bilietai. Čia viena iš tų krypčių, kur skrydžių bilietai nėra pirmas dalykas, kurį reikia įsigyti. Kodėl? Dėl Maču Pikču. Įėjimas į šį stebuklą yra ribojamas iki 600 žmonių per dieną, todėl paskutinės minutės skrydžio bilietai tikrai netiks. Pirmiausia, pažiūrime, ar planuojamu metu yra bilietų į Maču Pikču ir tada jau derinam skrydžio bilietus. Tai eina kalba apie planavimą 3-6 mėnesius prieš. Sezono metu gali būti ir ilgiau. Daugiausiai skrydžių vykdoma iš Ispanijos miestų, tad patogu būtent ieškoti iš ten, o tada jau priderinti kelionę iš Lietuvos.

Maršrutas. Nusprendėme, kad nenorim keliauti su agentūra iš Lietuvos, nes norime turėti lankstumą, bet taip pat nedrąsu vairuoti. Kitas dalykas, norim nužygiuoti klasikinį Inca Trail maršrutą (3 dienos). Kadangi žygiui norėjosi pasilikti kuo daugiau jėgų, tai jį organizavome pačioje kelionės pradžioj. Kitas dienas keliavome po Peru miestus. Judėjimą organizavome patys ir naudojomės vietinių agentūrų turais.

Aklimatizacija. Tai dalykas, kuriam beveik neįmanoma pasiruošti, menkai pažįstama lygumų gyventojams ir sunku įsivaizduoti, kaip reaguos kūnas. O reagavo skirtingai: vieni susirgo smarkiai aukščio liga, kiti jautė švelnius simptomus, kiti nieko nejautė. Aukščio liga – tai būklė, atsirandanti greitai pakilus į didelį aukštį (dažniausiai virš 2 500 m), kai organizmas nespėja prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio ore. Dažniausi simptomai – galvos skausmas, pykinimas, silpnumas, svaigulys ir miego sutrikimai; sunkesniais atvejais gali išsivystyti pavojinga smegenų ar plaučių edema. Įdomu tai, kad peruviečiai nuolat gyvendami tokiame aukštyje, nusileidę į jūros lygį patiria žemumos ligą. Kaip skirtingai išsivystę organizmai!

Pasiruošimas. Kad būti lanksčiai, visada keliauju tik su didesne kuprine, todėl buvo nemažas galvos skausmas viską sutalpinti į vieną kuprinę. O reikėjo pasiruošti viskam: žygiui aukštai kalnuose, karštiems ir drėgniems Amazonės miškams, pasivaikščiojimams mieste ir kelionei iš rudeniškos Lietuvos.

Saugumas. Prisipažinsiu, kad perskaičius Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerijos informaciją apie keliones į Peru, šiek tiek pradėjau dvejoti. Bet suprantama, kad norima paruošti žmones blogiausiam, bet nebūtinai, taip nutiks. Ir labai nustebau! Peru jaučiausi maksimaliai saugiai, žmonės nuostabūs, tad nekilo mintis, kad gali būti pavojinga. Manau gelbėjo tas, kad sudėliojau gerą maršrutą, kad jaustis saugiai ir patogiai.

Pasiruošimas

Kaip jau minėjau anksčiau, turėjau pasiruošti viskam ir visokiam orui. Pavyko. Žemiau įkeliu nuotrauką iš savo kuprinės turinio.

Kelionės į Peru daiktų sąrašas: ant lovos išdėlioti rūbai, žygio batai, kuprinė ir kita...

Be daiktų, pravartu susižiūrėti skiepus, bet ši šalis nereikalauja specifinių skiepų, tačiau rekomendacijų yra. Jas galima rasti Visuomenės sveikatos puslapyje.

Skrydis

Į priekį turėjome skrydį per Madridą su ilgu laukimu, tad buvo proga vieną dieną patyrinėti šį miestą. Buvo geras apšilimas prieš ilgajį skrydį, nes dieną labai daug vaikščiojome. Skrydis žinoma ilgas, bet turėjom maisto, filmų ir naktinį laiką, tad miegojom arba bent jau bandėme miegoti. Visai neprailgo! Atgal viskas vyko kur kas greičiau ir paprasčiau.

Pirmas įspūdis

Lima buvo pirmoji Peru stotelė, kurią galėjome patyrinėti tiek pradžioje kelionės, tiek ir pabaigoje. Kadangi tai miestas jūros lygyje, jautėmės gerai ir morališkai ruošėmės aukštumoms. Kadangi atvykome ne sezono piku, tai buvo gana ramu, švelnus rudeninis/pavasarinis oras, mažai žmonių. Netgi daugumoje vietų jaučiasi pernelyg tuščia kaip tokiam dideliam miestui. Miestas perdaug nespindi prabanga, o jei iš pastatų taip ir atrodytų, tai žmonės tą įspūdį pakeičia: paprasti, neretai apsirengę tautiniais drabužiais. Turistus jie mėgsta, tad nesibodi užkalbinti ar nusifotografuoti, siūlo savo parduodamų prekių.

Architektūra labai maišyta, bet graži. Su daug istorijos. Kadangi miestas prie vandenyno, tai galima pamatyti dvi skirtingas miesto puses: ramųjį centrą ir triukšmingas pakrantes.

Inca Trail

Šios dalies labiausiai laukėm ir labiausiai bijojom. Nuskridus į Cusco miestelį, mus pasitiko 3 400 m aukštis. Sunku įsivaizduoti, kad tokiame aukštyje žmonės gyvena. Mes jautėmės skirtingai. Vienas pakeleivis vėmė, negalėjo užmigti, negalėjo valgyti, sunkiai vaikščiojo. Tokius simptomus turint reikia labai daug ilsėtis ir leisti kūnui adaptuotis. Kiti jautė tik bendrą silpnumą. Tikrai labai keista, kai sunku lipti laiptais, gaudai kvapą ir nesupranti, kas vyksta. Bet normalu, kūnui reik adaptacijos.

Šiek tiek leidę kūnui adaptuotis, išsiruošėm į 3 dienų Inca Trail nuotykį. Turėjom nuostabų gidą, kuris šį nuotykį padarė dar stebuklingesniu. Natūraliai matosi, kaip žmogus eidamas tuo pačiu keliu 20 metų juo vis iš naujo mėgaujasi. Ir tą džiaugsmą puikiai perduoda savo turistams. Svarbu paminėti, kad gidai labai atsakingai vertina kiekvieno būseną ir jei mato, kad žmogus nepajėgus baigti viso žygio, jį palydi atgal. Nors patys kalnai nėra statūs ir fiziškai neturėtų būti sunku žygiuoti, tačiau viską iškreipia deguonies trūkumas. Niekada negali žinoti, kaip sureaguos tavo kūnas, tiesiog reikia išbandyti.

Visos trys dienos buvo tiesiog magiškos! Gidas visą laiką pasakodavo apie tai ką matome aplinkui, mūsų daiktus nešė nešikai, tad nereikėjo apsikrauti nereikalingais duotoju momentu daiktais, valgydavom kalnuose šviežiai gamintą nuostabų maistą ir miegodavom palapinėse nuostabiose vietose. Kartais atrodydavo, kad norisi, kad tai niekada nesibaigtų.

Žygiuojant šiuo senuoju Inca taku pamatai skirtingas klimato zonas, skirtingą augaliją, griuvėsius, kurių niekaip kitaip negali pamatyti. Ir viso to pabaigoje – magiškasis Maču Pikču. Nors šis objektas įspūdingas, tačiau po trijų magiškų žygio dienų, jis tampa dar įspūdingesniu. To neįmanoma aprašyti, tą reikia patirti. Nors kartą gyvenime.

Panoraminis vaizdas nuo kalno į senovinius inkų griuvėsius žygiuojant Inkų taku Peru.

Vaizdas į Andų kalnus iš atidarytos palapinės ryte, keliaujant Inkų taku.

Po Inca Trail sekė dar keletas žygių į kalnus, nes Andų kalnai turi tiek daug skirtingų veidų, kad norisi žiūrėti ir žiūrėti. Kiekvienas iš tų žygių buvo vis skirtingose aukštumose, tad svarbu užtikrinti, kad aukštis tolygiai didėtų, nes po Inca Trail buvo jau pakankama aklimatizacija aukštesnėms vietoms.

Amazonės džiunglės

Kitas dalykas, ko labiausiai laukiau (po Maču Pikču), Amazonės džiunglės. Tiek laidų peržiūrėta nuo pat vaikystės, tiek daug lūkesčių ir galiu pasakyti, kad gavau, ko norėjau. Gal galvojau, kad bus daugiau gyvūnų, bet turbūt natūralu, kad ant kiekvieno kampo po gyvūną nebus laukinėj gamtoje. Amazonė pasitiko nenusakoma drėgme ir karščiu. Kadangi norėjosi apsisaugoti nuo vabzdžių, tai teko pilnai slėpti kūną, o tai nepadeda prie didelės drėgmės ir karščio. Amazonės patirtį sustiprino gyvenimas džiunglėse pas vietinius. To niekada nepamiršiu. Miegoti iš lentų suręstame namelyje po tinklu ir nuolat stebėti, kas yra šalia. O šalia visko buvo. Duše – tarantulas. Vorų bijojau nuo vaikystės, bet kai pamatai tokį didelį ir visai šalia, nesupranti, kaip reaguoti. Teko susidraugauti. Nekliudyti, netrukdyti ir leisti jam šeimininkauti. Turbūt baisiausias dalykas, kai voro neberandi ten, kur jis buvo.

Nepaisant tokių įdomių „kambariokų” gyvenimas džiunglėse labai laukinis. Vietinė šeima gyvena paprastai: valgo tai, ką gali rasti džiunglėse: bananai, žuvys, mangai. Vieninteliai vietiniai gyventojai turi teisę ir leidimus žvejoti ar medžioti, jokios kitos komercinės veiklos negali būti.

Džiunglėse plaukiojome valtyje ir ieškojome įvairių gyvūnų, vaikščiojome pėstute po krūmus. Didžiausias laimikis – būrys geltonųjų beždžionėlių.

Medinė valtis, prisišvartavusi prie kranto Amazonės upėje, apsupta tankių džiunglių Peru.

Autentiškas vietinių gyventojų tradicinio namelio vidus Amazonės džiunglėse.

Peru miestai

Kelionės metu aplankėme nemažai miestų ir sunku patikėti, kad jie visi tokie skirtingi! Tiek spalvų, architektūros, kultūros. Atrodo, kad su kiekvienu miestu jautiesi skirtingose pasaulio šalyse. Tuo Peru ir žavi, ji tokia įvairi ir spalvinga. Judėjimas tarp miestų nebuvo sudėtingas viešuoju transportu. Pakankamai lengva naviguoti. Išbandėme ir kelionę traukiniu, tad 10 valandų tiesiog galėjome gėrėtis nuostabia panorama ir programa. Tai buvo viena iš smagesnių pramogų šioje kelionėje. Svarbu paminėti, kad Peru miestai yra skirtinguose aukščiuose, tad protinga keliauti tolygiai kylant aukščiui.

Ryškiai žydintis medis saulėtoje gatvėje, viename iš istorinių Peru miestų.

Įspūdinga baltos vulkaninės uolienos Arekipos katedra (Catedral de Arequipa) pagrindinėje miesto aikštėje.

Išvados

Važiuokit! Nebijokit, važiuokit!
Jei namuose kažkiek sportuojate ar daug vaikštote, tai tikrai galit įveikti Inca Trail, o jis maksimaliai sustiprina Maču Pikču pirmąjį įspūdį.
Šaliai aplankyti ir pamatyti svarbiausias vietas užtenka 3 savaičių.
Peru talpina viską viename, skirtingas klimato zonas, nuostabų maistą, įspūdingą gamtą, daug pramogų.
Nereiktų bijoti keliauti savarakiškai. Pilna turų, kuriuos galima užsakyti ir vietoje, tad patiems po objektus važinėti nereiks.
Šalis nėra brangi, brangios tik turistinės veiklos ir viskas, kas susiję su turizmu.
Būtina parsivežti kažką pagaminto iš alpakų vilnos.

O jei domina kita egzotiška šalis – Pietų Afrikos Respublika, mano patirtį rasi čia. O jei tokią kelionę nori išbandyti, įsigyk gidą ir keliauk ramiai.